Martynas Stankevičius. Pakilo palūkanos. Ar fiksuoti didesnę grąžą?
Nuo metų pradžios tiek skolinimas, tiek skolinimasis jau pabrango apie 2 proc. Tai kelia iššūkių besiskolinantiems verslams, gyventojams ir net valstybėms, tačiau investuojantiems tai atveria patrauklesnės grąžos galimybes. Vis dėlto šiandien itin svarbu suvokti, kokias naujas rizikas greta aukštesnės grąžos atneša palūkanų augimas ir kaip šios rizikos keisis netolimoje ateityje.
Šiemet bent 1,5-2 proc. palūkanų augimas matomas visur: tarpbankinėse normose, valstybių ir verslo obligacijose, privačioje skoloje ar sutelktiniame finansavime. Tai daugiausiai lėmė rekordinė infliacija ir centrinių bankų pastangos ją pažaboti keliant palūkanų normas ir vėsinant vartojimą. Žinoma, instituciniai arba stambieji investuotojai taip pat ženkliai prisideda prie padidintų palūkanų aplinkos formavimo, nes siekdami sumažinti infliacijos efektą ir užsitikrinti didesnį pajamingumą taip pat spaudžia rinkas mokėti didesnes palūkanas.
Tokia padėtis teoriškai skamba kaip geros žinios turintiems kapitalo ir norintiems investuoti, ypač – į fiksuotos grąžos ir trumpo termino instrumentus. Tačiau praktikoje būtina įsivertinti šiame ekonominiame fone naujai kilusias rizikas. Juk brangesnių paskolų našta neišvengiamai lėtina ekonomiką ir dalies rinkos dalyvių galimybes jas grąžinti.
Patį šiandienos palūkanų pakilimą lėmė dviejų kertinių rinkos žaidėjų, t.y. centrinių bankų ir institucinių investuotojų reakcija į infliaciją. Milijardus valdantys investuotojai siekia aplenkti ar bent jau priartėti prie infliacijos, todėl pinigus ėmė skolinti brangiau. Tiksliau – nebeskolinti ankstesnėmis, mažesnėmis palūkanomis. Toks spaudimas mokėti didesnes palūkanas greitai pasijuto visose skolos rinkose, tai palietė ir kone nulinės rizikos instrumentu laikomas valstybių obligacijas. Jei dar ne taip seniai Vokietijos ar net Lietuvos vyriausybių obligacijų pirkėjai turėdavo primokėti, šiandien jų pajamingumas jau siekia 2 proc. ir, Lietuvos atveju, dar daugiau. Tokios palūkanos tapo naujuoju „nulinės rizikos“ atskaitos tašku.
Savo ruožtu centriniai bankai palūkanas kėlė norėdami mažinti infliaciją, tad tai iškart pabrangino ir bankinį finansavimą – gyventojams, verslams ar fondams. Verslas, kuriam anksčiau paskola kainavo, pvz., 4 proc. plius 0 proc. EURIBOR, šiandien jau moka 4 proc. plius 2 proc. EURIBOR. Toks bankinio kapitalo pabrangimas atitinkamai atsispindėjo ir privačios skolos rinkose, t.y. dėl pasikeitusių rinkos lūkesčių fondai ir privatūs investuotojai kapitalą skolina brangiau, nes atitinkamai pabrango bankinis finansavimas. Net smulkieji investuotojai, pvz., sutelktinio finansavimo platformų naudotojai, savo kapitalą dabar skolina vidutiniškai 1,5-2 proc. brangiau nei tai darė iki karo Ukrainoje.
Įkainota rizika
Vykstant karams, energetikos ar infliacijos krizėms, palūkanos tik augdavo, o šių aplinkybių nulemta didesnė rizika taip pat visuomet būdavo įkainota. Kitaip tariant, keliais procentais didesnės palūkanos, priklausomai nuo investicinio instrumento, šiandienos aplinkybėms negerėjant, reiškia didesnę riziką, kad paskola gali būti negrąžinta arba atidėta. Ir jei išsivysčiusių Vakarų vyriausybių obligacijos su keliais procentais didesnėmis palūkanomis ir toliau bus laikomos praktiškai nulinės rizikos instrumentu, tai maždaug tiek pat pabrangusias kitos formos paskolas daliai verslų ar gyventojų bus gerokai sunkiau grąžinti, ypač lėtėjančios ekonomikos fone.
Ko pasimokyti iš profesionalų?
Kita vertus, optimistiškai nuteikia tai, kad centriniai bankai bet kokiu atveju sieks gaivinti ekonomiką, tad vos nuslopus infliacijai galime tikėtis bazinių palūkanų mažinimo. Tai savo ruožtu mažintų visas kitas palūkanas ir nemokumo rizikas. Kadangi lėtėjančios ekonomikos ir rekordinės infliacijos fone pasaulis gyvena jau mažiausiai pusę metų, logiška tikėtis infliacijos stabilizavimosi per pusmetį ar metus vien dėl palyginamosios bazės efekto. Ir jei tuomet centriniai bankai išties imsis ekonomikos skatinimo, dabartinių aukštesnių palūkanų užfiksavimas investuotojams taps gera proga užsitikrinti didesnę investicinę grąžą.
Nepriklausomai nuo ekonominės padėties, instituciniai ir profesionalūs investuotojai investuoja – siekdami auginti kapitalą arba apsaugoti jį nuo infliacijos. Tik profesionalai visuomet atskiria einamąjį ar „pragyvenimui“ skirtą kapitalą nuo investicijoms skirtų pinigų. Būtent pastarosios lėšos turi būti įdarbinamos tiek gerais, tiek blogais laikais.
Kalbant apie profesionalius investuotojus, drąsesnieji šiuo metu žvalgosi atpigusių akcijų rinkose tikėdamiesi pataikyti į teisingą pasirinkimą, o konservatyvieji ieško būdų užfiksuoti išaugusias grąžas jiems priimtiną riziką ar užtikrinimo priemones turinčiose paskolose.
Tačiau neprofesionalams tokiais nežinomybės kupinais laikais reikia ieškoti apsauginiais mechanizmais užtikrintų investicijų, taip eliminuojant didžiąją dalį rizikų. Tikėtina, kad bent trumpuoju laikotarpiu rizikos išliks išaugusios, todėl konservatyviems investuotojams svarbu ieškoti verslų ar investicinių instrumentų su atitinkamu finansiniu, turto ar bent reputaciniu rezervu galimiems sunkumams amortizuoti. Tokį rezervą gali suteikti patikimiausių kompanijų ar valstybių obligacijos bei sutelktinio finansavimo platformose siūlomos verslo paskolos su daug didesnės vertės nekilnojamojo turto įkeitimu.
Tad tinkamai pasirinktos investicinės kryptys šiandien netgi turi galimybę keliems metams užfiksuoti laikinai išaugusias palūkanas.
Martynas Stankevičius. Pakilo palūkanos. Ar fiksuoti didesnę grąžą?
Nuo metų pradžios tiek skolinimas, tiek skolinimasis jau pabrango apie 2 proc. Tai kelia iššūkių besiskolinantiems verslams, gyventojams ir net valstybėms, tačiau investuojantiems tai atveria patrauklesnės grąžos galimybes. Vis dėlto šiandien itin svarbu suvokti, kokias naujas rizikas greta aukštesnės grąžos atneša palūkanų augimas ir kaip šios rizikos keisis netolimoje ateityje.
Šiemet bent 1,5-2 proc. palūkanų augimas matomas visur: tarpbankinėse normose, valstybių ir verslo obligacijose, privačioje skoloje ar sutelktiniame finansavime. Tai daugiausiai lėmė rekordinė infliacija ir centrinių bankų pastangos ją pažaboti keliant palūkanų normas ir vėsinant vartojimą. Žinoma, instituciniai arba stambieji investuotojai taip pat ženkliai prisideda prie padidintų palūkanų aplinkos formavimo, nes siekdami sumažinti infliacijos efektą ir užsitikrinti didesnį pajamingumą taip pat spaudžia rinkas mokėti didesnes palūkanas.
Tokia padėtis teoriškai skamba kaip geros žinios turintiems kapitalo ir norintiems investuoti, ypač – į fiksuotos grąžos ir trumpo termino instrumentus. Tačiau praktikoje būtina įsivertinti šiame ekonominiame fone naujai kilusias rizikas. Juk brangesnių paskolų našta neišvengiamai lėtina ekonomiką ir dalies rinkos dalyvių galimybes jas grąžinti.
Patį šiandienos palūkanų pakilimą lėmė dviejų kertinių rinkos žaidėjų, t.y. centrinių bankų ir institucinių investuotojų reakcija į infliaciją. Milijardus valdantys investuotojai siekia aplenkti ar bent jau priartėti prie infliacijos, todėl pinigus ėmė skolinti brangiau. Tiksliau – nebeskolinti ankstesnėmis, mažesnėmis palūkanomis. Toks spaudimas mokėti didesnes palūkanas greitai pasijuto visose skolos rinkose, tai palietė ir kone nulinės rizikos instrumentu laikomas valstybių obligacijas. Jei dar ne taip seniai Vokietijos ar net Lietuvos vyriausybių obligacijų pirkėjai turėdavo primokėti, šiandien jų pajamingumas jau siekia 2 proc. ir, Lietuvos atveju, dar daugiau. Tokios palūkanos tapo naujuoju „nulinės rizikos“ atskaitos tašku.
Savo ruožtu centriniai bankai palūkanas kėlė norėdami mažinti infliaciją, tad tai iškart pabrangino ir bankinį finansavimą – gyventojams, verslams ar fondams. Verslas, kuriam anksčiau paskola kainavo, pvz., 4 proc. plius 0 proc. EURIBOR, šiandien jau moka 4 proc. plius 2 proc. EURIBOR. Toks bankinio kapitalo pabrangimas atitinkamai atsispindėjo ir privačios skolos rinkose, t.y. dėl pasikeitusių rinkos lūkesčių fondai ir privatūs investuotojai kapitalą skolina brangiau, nes atitinkamai pabrango bankinis finansavimas. Net smulkieji investuotojai, pvz., sutelktinio finansavimo platformų naudotojai, savo kapitalą dabar skolina vidutiniškai 1,5-2 proc. brangiau nei tai darė iki karo Ukrainoje.
Įkainota rizika
Vykstant karams, energetikos ar infliacijos krizėms, palūkanos tik augdavo, o šių aplinkybių nulemta didesnė rizika taip pat visuomet būdavo įkainota. Kitaip tariant, keliais procentais didesnės palūkanos, priklausomai nuo investicinio instrumento, šiandienos aplinkybėms negerėjant, reiškia didesnę riziką, kad paskola gali būti negrąžinta arba atidėta. Ir jei išsivysčiusių Vakarų vyriausybių obligacijos su keliais procentais didesnėmis palūkanomis ir toliau bus laikomos praktiškai nulinės rizikos instrumentu, tai maždaug tiek pat pabrangusias kitos formos paskolas daliai verslų ar gyventojų bus gerokai sunkiau grąžinti, ypač lėtėjančios ekonomikos fone.
Ko pasimokyti iš profesionalų?
Kita vertus, optimistiškai nuteikia tai, kad centriniai bankai bet kokiu atveju sieks gaivinti ekonomiką, tad vos nuslopus infliacijai galime tikėtis bazinių palūkanų mažinimo. Tai savo ruožtu mažintų visas kitas palūkanas ir nemokumo rizikas. Kadangi lėtėjančios ekonomikos ir rekordinės infliacijos fone pasaulis gyvena jau mažiausiai pusę metų, logiška tikėtis infliacijos stabilizavimosi per pusmetį ar metus vien dėl palyginamosios bazės efekto. Ir jei tuomet centriniai bankai išties imsis ekonomikos skatinimo, dabartinių aukštesnių palūkanų užfiksavimas investuotojams taps gera proga užsitikrinti didesnę investicinę grąžą.
Nepriklausomai nuo ekonominės padėties, instituciniai ir profesionalūs investuotojai investuoja – siekdami auginti kapitalą arba apsaugoti jį nuo infliacijos. Tik profesionalai visuomet atskiria einamąjį ar „pragyvenimui“ skirtą kapitalą nuo investicijoms skirtų pinigų. Būtent pastarosios lėšos turi būti įdarbinamos tiek gerais, tiek blogais laikais.
Kalbant apie profesionalius investuotojus, drąsesnieji šiuo metu žvalgosi atpigusių akcijų rinkose tikėdamiesi pataikyti į teisingą pasirinkimą, o konservatyvieji ieško būdų užfiksuoti išaugusias grąžas jiems priimtiną riziką ar užtikrinimo priemones turinčiose paskolose.
Tačiau neprofesionalams tokiais nežinomybės kupinais laikais reikia ieškoti apsauginiais mechanizmais užtikrintų investicijų, taip eliminuojant didžiąją dalį rizikų. Tikėtina, kad bent trumpuoju laikotarpiu rizikos išliks išaugusios, todėl konservatyviems investuotojams svarbu ieškoti verslų ar investicinių instrumentų su atitinkamu finansiniu, turto ar bent reputaciniu rezervu galimiems sunkumams amortizuoti. Tokį rezervą gali suteikti patikimiausių kompanijų ar valstybių obligacijos bei sutelktinio finansavimo platformose siūlomos verslo paskolos su daug didesnės vertės nekilnojamojo turto įkeitimu.
Tad tinkamai pasirinktos investicinės kryptys šiandien netgi turi galimybę keliems metams užfiksuoti laikinai išaugusias palūkanas.
Susijusios naujienos
Pasirengę pradėti investuoti ir
turėti užstatą savo investicijoms?
PRADĖTI INVESTUOTI
UAB „Trečia diena“ valdanti platformą „Röntgen“, yra licencijuota sutelktinio finansavimo platforma. Platformos veiklą reglamentuoja ES Sutelktinio finansavimo reglamentas, o veiklos priežiūrą įstatymų numatyta tvarka vykdo Lietuvos bankas.