Martynas Stankevičius. Investicinių rizikų valdymas: daug pintinių ar geras rūpestis viena?
Diversifikacija yra finansų ekspertų kone vienbalsiai rekomenduojama nuostolių riziką mažinanti investavimo strategija. Bet Warrenas Buffetas yra pasakęs, kad diversifikacija saugo tik nuo abejingumo ir gerai išmanantiems vieną sektorių yra bevertė. Nors mažiau patyrusiems investuotojams diversifikuotis iš principo visada sveika.
Investicijų diversifikacija arba kapitalo išskaidymas keliomis kryptimis savaime yra sveikintina strategija, kurią iliustruoja patarlė apie kiaušinius vienoje pintinėje. Tam tikrose situacijose diversifikavimas iškart sukuria apčiuopiamą vertę.
Puikus vertės pavyzdys yra Lietuvoje veikiantis indėlių draudimas: valstybės įmonė „Indėlių ir investicijų draudimas“ garantuoja apsaugą vienam indėlininkui vienoje kredito įstaigoje iki 100 tūkst. eurų. Šią sumą viršijantys pinigai tame pačiame banke jau nebūtų apdrausti, tačiau juos pasidėjus kitame banke, valstybės garantija jiems vėl galiotų. Be to, tikimybė, kad vienu metu bankrutuos abi kredito įstaigos, yra mažesnė. Tai – nepralaiminti diversifikacija, padvigubinanti indėlių draudimu apsaugomą maksimalią sumą bei padidinanti teorinį likvidumą.
Diversifikacija kiek sudėtingesniuose investiciniuose sprendimuose – akcijose, obligacijose, fonduose, valiutose, platformose, nekilnojamajame turte ir kt. – taip pat savaime nekenkia. Čia logika paprasta – pinigų išskaidymas per skirtingas kryptis mažina pavienių nesėkmingų pasirinkimų įtaką visam portfeliui. Sunku įsivaizduoti, kad vienu metu, pvz., stipriai atpigtų „Microsoft“ akcijos, nusiristų dolerio kursas, Vokietijos vyriausybė neįvykdytų įsipareigojimų, sugriūtų investicinis fondas, būtų pradelsta verslo paskola ir sudegtų nuomai skirtas butas, nors tokie scenarijai pavieniui jau nėra neįmanomi. Analogiškas principas galioja ir diversifikuojantis toje pačioje turto klasėje – penkių skirtingų įmonių akcijos teoriškai yra mažiau rizikinga nei viena.
Tačiau čia prasideda ir diversifikacijos trūkumai bei rizikos. Ar tos penkios akcijos perkamos vien tam, kad tiesiog būtų skirtingos, ar todėl, kad investuotojas gerai supranta kiekvieną jų? Net nesiplečiant apie dėl diversifikacijos dažniausiai sumažinamą potencialų pelną ir didesnes administracines išlaidas, dažna investicijų išskaitymo pasekmė yra suprastėjusi investicinių sprendimų kokybė. Puiku, jei investuotojas kiekvieną savo pasirinkimą geba išnagrinėti ir kaskart „gerai pataikyti“, tačiau skaidymas dėl paties skaidymo, ypač mažiau pažįstamose srityse, blaško dėmesį ir gali užprogramuoti ne ką mažesnes rizikas nei viena, bet gerai pažįstama ir stabili „pintinė“.
Diversifikuodamiesi investuotojai paprastai bėga nuo žinomų rizikų. Bėda ta, kad retas žmogus gali išmanyti didžiąją dalį žinomų rizikų skirtinguose sektoriuose, o greta egzistuoja dar ir nežinomos rizikos. Pavyzdžiui, butas Tenerifėje prieš pusantrų metų atrodė puiki investicija vien dėl to, kad šiai salai „mažiau gresia karas“. Tačiau nuo tokios rizikos Lietuva kryptingai draudžiasi jau ketvirtą dešimtmetį, o tai, kad Tenerifėje yra aktyvus ugnikalnis, žino toli gražu ne kiekvienas. O net jei ir žino, kito stambaus jo išsiveržimo laiko praktiškai neįmanoma numatyti. Galiausiai, rinkose visuomet įmanomi tokie „nežinomi nežinomieji“ kaip Covid.
Todėl suprantu W. Buffeto mintį dėl abejingumo. Nenorint ar negalint įsigilinti, bet stengiantis laikytis laiko patikrintų investicinių pozicijų, diversifikacija savaime nebus bloga strategija. Ji mažins nuostolių riziką, tačiau kartu apribos galimą pelną. Paties W. Buffeto (t.y. jo įmonės) portfelyje yra maždaug 50 skirtingų kompanijų akcijos, bet vos penkios iš jų – „Apple“, „Bank of America“, „American Express“, „Coca Cola“ ir „Chevron“ – sudaro beveik 80 proc. viso portfelio „svorio“. O vien „Apple“ dalis W. Butteto portfelyje siekia net 49 proc.. Kitaip tariant, ši gyva investavimo legenda diversifikuoja ribotai, o didžiausius „kiaušinius“ sudeda į gerai pažįstamus ir puikiai išnagrinėtus „krepšius“.
Tad perfrazuojant W. Buffetą, diversifikuotis iš principo verta, tačiau dar vertingiau būtų nuolat gilinti žinias bent vienoje srityje. Geriau išmanydami bent vieną sektorių galėsime ne tik priimti geresnius investicinius sprendimus, bet ir atitinkamai kokybiškiau diversifikuotis.
Martynas Stankevičius. Investicinių rizikų valdymas: daug pintinių ar geras rūpestis viena?
Diversifikacija yra finansų ekspertų kone vienbalsiai rekomenduojama nuostolių riziką mažinanti investavimo strategija. Bet Warrenas Buffetas yra pasakęs, kad diversifikacija saugo tik nuo abejingumo ir gerai išmanantiems vieną sektorių yra bevertė. Nors mažiau patyrusiems investuotojams diversifikuotis iš principo visada sveika.
Investicijų diversifikacija arba kapitalo išskaidymas keliomis kryptimis savaime yra sveikintina strategija, kurią iliustruoja patarlė apie kiaušinius vienoje pintinėje. Tam tikrose situacijose diversifikavimas iškart sukuria apčiuopiamą vertę.
Puikus vertės pavyzdys yra Lietuvoje veikiantis indėlių draudimas: valstybės įmonė „Indėlių ir investicijų draudimas“ garantuoja apsaugą vienam indėlininkui vienoje kredito įstaigoje iki 100 tūkst. eurų. Šią sumą viršijantys pinigai tame pačiame banke jau nebūtų apdrausti, tačiau juos pasidėjus kitame banke, valstybės garantija jiems vėl galiotų. Be to, tikimybė, kad vienu metu bankrutuos abi kredito įstaigos, yra mažesnė. Tai – nepralaiminti diversifikacija, padvigubinanti indėlių draudimu apsaugomą maksimalią sumą bei padidinanti teorinį likvidumą.
Diversifikacija kiek sudėtingesniuose investiciniuose sprendimuose – akcijose, obligacijose, fonduose, valiutose, platformose, nekilnojamajame turte ir kt. – taip pat savaime nekenkia. Čia logika paprasta – pinigų išskaidymas per skirtingas kryptis mažina pavienių nesėkmingų pasirinkimų įtaką visam portfeliui. Sunku įsivaizduoti, kad vienu metu, pvz., stipriai atpigtų „Microsoft“ akcijos, nusiristų dolerio kursas, Vokietijos vyriausybė neįvykdytų įsipareigojimų, sugriūtų investicinis fondas, būtų pradelsta verslo paskola ir sudegtų nuomai skirtas butas, nors tokie scenarijai pavieniui jau nėra neįmanomi. Analogiškas principas galioja ir diversifikuojantis toje pačioje turto klasėje – penkių skirtingų įmonių akcijos teoriškai yra mažiau rizikinga nei viena.
Tačiau čia prasideda ir diversifikacijos trūkumai bei rizikos. Ar tos penkios akcijos perkamos vien tam, kad tiesiog būtų skirtingos, ar todėl, kad investuotojas gerai supranta kiekvieną jų? Net nesiplečiant apie dėl diversifikacijos dažniausiai sumažinamą potencialų pelną ir didesnes administracines išlaidas, dažna investicijų išskaitymo pasekmė yra suprastėjusi investicinių sprendimų kokybė. Puiku, jei investuotojas kiekvieną savo pasirinkimą geba išnagrinėti ir kaskart „gerai pataikyti“, tačiau skaidymas dėl paties skaidymo, ypač mažiau pažįstamose srityse, blaško dėmesį ir gali užprogramuoti ne ką mažesnes rizikas nei viena, bet gerai pažįstama ir stabili „pintinė“.
Diversifikuodamiesi investuotojai paprastai bėga nuo žinomų rizikų. Bėda ta, kad retas žmogus gali išmanyti didžiąją dalį žinomų rizikų skirtinguose sektoriuose, o greta egzistuoja dar ir nežinomos rizikos. Pavyzdžiui, butas Tenerifėje prieš pusantrų metų atrodė puiki investicija vien dėl to, kad šiai salai „mažiau gresia karas“. Tačiau nuo tokios rizikos Lietuva kryptingai draudžiasi jau ketvirtą dešimtmetį, o tai, kad Tenerifėje yra aktyvus ugnikalnis, žino toli gražu ne kiekvienas. O net jei ir žino, kito stambaus jo išsiveržimo laiko praktiškai neįmanoma numatyti. Galiausiai, rinkose visuomet įmanomi tokie „nežinomi nežinomieji“ kaip Covid.
Todėl suprantu W. Buffeto mintį dėl abejingumo. Nenorint ar negalint įsigilinti, bet stengiantis laikytis laiko patikrintų investicinių pozicijų, diversifikacija savaime nebus bloga strategija. Ji mažins nuostolių riziką, tačiau kartu apribos galimą pelną. Paties W. Buffeto (t.y. jo įmonės) portfelyje yra maždaug 50 skirtingų kompanijų akcijos, bet vos penkios iš jų – „Apple“, „Bank of America“, „American Express“, „Coca Cola“ ir „Chevron“ – sudaro beveik 80 proc. viso portfelio „svorio“. O vien „Apple“ dalis W. Butteto portfelyje siekia net 49 proc.. Kitaip tariant, ši gyva investavimo legenda diversifikuoja ribotai, o didžiausius „kiaušinius“ sudeda į gerai pažįstamus ir puikiai išnagrinėtus „krepšius“.
Tad perfrazuojant W. Buffetą, diversifikuotis iš principo verta, tačiau dar vertingiau būtų nuolat gilinti žinias bent vienoje srityje. Geriau išmanydami bent vieną sektorių galėsime ne tik priimti geresnius investicinius sprendimus, bet ir atitinkamai kokybiškiau diversifikuotis.
Susijusios naujienos
Pasirengę pradėti
investuoti į NT?
PRADĖTI INVESTUOTI
UAB Trečia diena, valdanti platformą Röntgen, yra licencijuota sutelktinio finansavimo platforma. Platformos veiklą reglamentuoja ES Sutelktinio finansavimo reglamentas, o veiklos priežiūrą įstatymų numatyta tvarka vykdo Lietuvos bankas.