Kodėl investuojate be užstato?
Greta Zarembienė, sutelktinio NT finansavimo platformos „Röntgen“ partnerė ir ryšių su investuotojais vadovė
Neseniai vienas tikrai išsilavinęs investuotojas man pasidžiaugė, kad „labai gerai investavo“ į obligacijas su 6% + Euribor metine grąža. Bet pasiteiravus, ar ši investicija turi užtikrinimo priemonę, žmogus sutriko. Kartu išsiaiškinome, kad įkeistos nebent įmonės akcijos, o didžiausias bendrovės turimas turtas – NT – jau anksčiau rimtai įskolintas kitiems kreditoriams. Todėl susimąsčiau, kodėl žmonės investuoja iš esmės į pasitikėjimą, lūkesčius ir reputaciją, o ne vertingu turtu padengtus aktyvus?
Šio investuotojo istorija turi ir pozityvių aspektų: ji parodo, kad gyvename gerai, o žmonės pasitiki rimtesnių sukrėtimų jau daugelį metų neturėjusia finansų ekosistema. Kita vertus, kai net finansiškai raštingi žmonės investuoja pernelyg netikrindami ir tiesiog pasitikėdami, vieną dieną tikrai ateis ir nemalonumų eilė.
Bet grįžkime prie investavimo be užstato. Istoriškai lietuvių santykis su užstatais yra dvejopas. Pirmą nepriklausomybės dešimtmetį indėliai Lietuvoje buvo itin populiarūs, tačiau visiškai neapdrausti, o dabartinę maksimalią 100 tūkst. Eur sumą valstybės garantija indėlininkams pasiekė tik ties didžiąja 2009-ųjų krize. Indėlių draudimo atveju žmonės pasitiki valstybės reputacija, tačiau reikia sutikti, kad tokia garantija atrodo itin tvirtai net ir neįkeičiant turto. Be abejo, pačius indėlius vertėtų laikyti ne investavimo, o taupymo priemone. Ir nors pastaruoju metu 3-4% bankuose pasiekusios palūkanos jau yra visai juntamos, tačiau ilgainiui tai nebus tas instrumentas, kuris leis reikšmingai auginti savo turimą kapitalą.
Kitas populiari investicija Lietuvoje visais laikais buvo ir išlieka pats nekilnojamasis turtas nuomai ir vertės prieaugiui. Šiuo atveju daugybei investuotojų yra patrauklus pats fizinis daiktas, iš esmės veikiantis kaip užtikrinimo priemonė. „Kokia krizė benutiktų, butas bus mano, o gyvent žmonėms kažkur reikės“, – taip mąsto daugybė investicinio būsto pirkėjų. Nors NT nuomai grąžos matematika jau kurį laiką neprofesionaliems investuotojams neatrodo optimali, šį psichologinį aspektą ir saugumo poreikį puikiai suprantu bei pateisinu. Žinoma, visai kitokia mechanika veikia investicinį būstą perkant ne grynaisiais, o su banko paskola – tuomet šis fizinis turtas yra įkeistas net ne investuotojo, o banko naudai.
Pavienėse akcijose ar su jomis susietuose fonduose apskritai nėra jokių užtikrinimo priemonių, o fiksuojami vertės nuosmukiai reiškia tiesioginius investuotojo nuostolius. Kita vertus, akcijose nėra apribotas ir galimas pelnas, šis instrumentas yra nefiksuotos grąžos, todėl investuotojai net ir neturi lūkesčių dėl užstato, bet kelia didelius lūkesčius galimai grąžai. Vis dėlto diversifikuotos investicijos į didžiųjų, laiko patikrintų kompanijų akcijas yra laikoma tvaria ir, ko gero, klasikine investicija, ilguoju laikotarpiu generuojančia 7-9 % ar net didesnę grąžą. Didelis akcijų privalumas yra jų likvidumas, t.y. galimybė kone bet kada išeiti iš investicinės pozicijos, tačiau jas parduodant ekonominio ar verslo nuosmukio metu galimi reikšmingi praradimai. Ir, galiausiai, kaip investuotojai neturime jokios įtakos tam, kaip savo versle tvarkosi konkrečios įmonės, į kurių akcijas investavome per fondus, ar tiesiogiai.
Bet minėto investuotojo istorijoje glumina toks entuziazmas dėl obligacijų, o tiksliau – toks didelis pasitikėjimas iki galo nesuprantant paties instrumento bei konkretaus investicinio pasiūlymo. Obligacija – daugiausiai fiksuotos grąžos instrumentas, kai kuriais, bet anaiptol ne visais atvejais galintis investuotojams siūlyti įvairaus turto įkeitimą kaip užtikrinimo priemonę.
Bėda ta, kad obligacijų terminas viešumoje gana dažnai naudojamas netinkamai ir kartais netgi pavojingai, į vieną krūvą suplakant valstybės ir privačios skolos, t.y. įmonių obligacijas. O tai toli gražu nėra tas pats prisiimamos rizikos atžvilgiu. Valstybių, ypač išsivysčiusių ekonomikų atveju, obligacijos išties yra „apsaugomos“ vien tik vyriausybės reputacija, bet, tarkime, Vokietijos ar kitos stiprios valstybės bankrotas išties yra itin mažai tikėtinas. Vyriausybių obligacijos yra laikomos saugiomis, net „nuobodžiomis“ investicijomis, kuriomis naudojasi net pensijų fondai. Bet kalbant apie verslo obligacijas, čia grąža pastebimai didesnė, neretai dviženklė, o situacija – daug margesnė. Pasitaiko, kad investuotojai visai neturi užtikrinimo priemonių, kartais įkeičiamos tik įmonės akcijos, o įmonė nors ir turi turto, bet jis jau reikšmingai užskolintas kitiems kreditoriams. Tai reiškia tik viena – nevykdant įsipareigojimų investuotojai bus arčiau kreditorių eilės pabaigos. Obligacija savaime gali būti puiki investicija, tačiau minėtas pokalbis priminė, kaip svarbu yra domėtis, analizuoti ir laikas nuo laiko atnaujinti savo investicinius įsitikinimus.
Atstovaujant sutelktinio finansavimo platformai, pagyros šiam instrumentui, visada siūlančiam fiksuotą grąžą bei už paskolą dešimtimis procentų didesnės vertės pirminį turto įkeitimą, skambėtų naiviai. Todėl tik trumpa istorija – vienas mūsų investuotojų neseniai pasidžiaugė, kad bankai pradėjo mokėti geresnes indėlių palūkanas, tad dalį savo portfelio jis perkėlė į konkretų banką. Ir nepraėjus nė mėnesiui, tas pats bankas tapo mūsų klientu, atlikusiu investiciją su 10-11% metinių palūkanų ir turto įkeitimu. Kokybiško turto įkeitimas yra svarbus bet kokiam bankui, tad kodėl juo ne visuomet domisi gyventojai?
Jei investuotojas sąmoningai renkasi nefiksuotos grąžos instrumentą – akcijas, valiutas, kriptoturtą ar žaliavas – galbūt jis ir iš tikrųjų neturi lūkesčio dėl užstato ar pačią investiciją traktuoja kaip užstatą. Žaliavų atveju tokia investicija išties teoriškai turi fizinį pavidalą, tik vargu, ar reali fizinė nafta arba metalai investuotojui yra aktualūs. Bet kai žmonės investuoja į fiksuotos grąžos instrumentą, kuriame nepretenduoja į skolininko pelną, tiek pats įkeistas turtas, tiek rimtas įsigilinimas į jo kokybę man atrodo itin svarbus.
Kodėl investuojate be užstato?
Greta Zarembienė, sutelktinio NT finansavimo platformos „Röntgen“ partnerė ir ryšių su investuotojais vadovė
Neseniai vienas tikrai išsilavinęs investuotojas man pasidžiaugė, kad „labai gerai investavo“ į obligacijas su 6% + Euribor metine grąža. Bet pasiteiravus, ar ši investicija turi užtikrinimo priemonę, žmogus sutriko. Kartu išsiaiškinome, kad įkeistos nebent įmonės akcijos, o didžiausias bendrovės turimas turtas – NT – jau anksčiau rimtai įskolintas kitiems kreditoriams. Todėl susimąsčiau, kodėl žmonės investuoja iš esmės į pasitikėjimą, lūkesčius ir reputaciją, o ne vertingu turtu padengtus aktyvus?
Šio investuotojo istorija turi ir pozityvių aspektų: ji parodo, kad gyvename gerai, o žmonės pasitiki rimtesnių sukrėtimų jau daugelį metų neturėjusia finansų ekosistema. Kita vertus, kai net finansiškai raštingi žmonės investuoja pernelyg netikrindami ir tiesiog pasitikėdami, vieną dieną tikrai ateis ir nemalonumų eilė.
Bet grįžkime prie investavimo be užstato. Istoriškai lietuvių santykis su užstatais yra dvejopas. Pirmą nepriklausomybės dešimtmetį indėliai Lietuvoje buvo itin populiarūs, tačiau visiškai neapdrausti, o dabartinę maksimalią 100 tūkst. Eur sumą valstybės garantija indėlininkams pasiekė tik ties didžiąja 2009-ųjų krize. Indėlių draudimo atveju žmonės pasitiki valstybės reputacija, tačiau reikia sutikti, kad tokia garantija atrodo itin tvirtai net ir neįkeičiant turto. Be abejo, pačius indėlius vertėtų laikyti ne investavimo, o taupymo priemone. Ir nors pastaruoju metu 3-4% bankuose pasiekusios palūkanos jau yra visai juntamos, tačiau ilgainiui tai nebus tas instrumentas, kuris leis reikšmingai auginti savo turimą kapitalą.
Kitas populiari investicija Lietuvoje visais laikais buvo ir išlieka pats nekilnojamasis turtas nuomai ir vertės prieaugiui. Šiuo atveju daugybei investuotojų yra patrauklus pats fizinis daiktas, iš esmės veikiantis kaip užtikrinimo priemonė. „Kokia krizė benutiktų, butas bus mano, o gyvent žmonėms kažkur reikės“, – taip mąsto daugybė investicinio būsto pirkėjų. Nors NT nuomai grąžos matematika jau kurį laiką neprofesionaliems investuotojams neatrodo optimali, šį psichologinį aspektą ir saugumo poreikį puikiai suprantu bei pateisinu. Žinoma, visai kitokia mechanika veikia investicinį būstą perkant ne grynaisiais, o su banko paskola – tuomet šis fizinis turtas yra įkeistas net ne investuotojo, o banko naudai.
Pavienėse akcijose ar su jomis susietuose fonduose apskritai nėra jokių užtikrinimo priemonių, o fiksuojami vertės nuosmukiai reiškia tiesioginius investuotojo nuostolius. Kita vertus, akcijose nėra apribotas ir galimas pelnas, šis instrumentas yra nefiksuotos grąžos, todėl investuotojai net ir neturi lūkesčių dėl užstato, bet kelia didelius lūkesčius galimai grąžai. Vis dėlto diversifikuotos investicijos į didžiųjų, laiko patikrintų kompanijų akcijas yra laikoma tvaria ir, ko gero, klasikine investicija, ilguoju laikotarpiu generuojančia 7-9 % ar net didesnę grąžą. Didelis akcijų privalumas yra jų likvidumas, t.y. galimybė kone bet kada išeiti iš investicinės pozicijos, tačiau jas parduodant ekonominio ar verslo nuosmukio metu galimi reikšmingi praradimai. Ir, galiausiai, kaip investuotojai neturime jokios įtakos tam, kaip savo versle tvarkosi konkrečios įmonės, į kurių akcijas investavome per fondus, ar tiesiogiai.
Bet minėto investuotojo istorijoje glumina toks entuziazmas dėl obligacijų, o tiksliau – toks didelis pasitikėjimas iki galo nesuprantant paties instrumento bei konkretaus investicinio pasiūlymo. Obligacija – daugiausiai fiksuotos grąžos instrumentas, kai kuriais, bet anaiptol ne visais atvejais galintis investuotojams siūlyti įvairaus turto įkeitimą kaip užtikrinimo priemonę.
Bėda ta, kad obligacijų terminas viešumoje gana dažnai naudojamas netinkamai ir kartais netgi pavojingai, į vieną krūvą suplakant valstybės ir privačios skolos, t.y. įmonių obligacijas. O tai toli gražu nėra tas pats prisiimamos rizikos atžvilgiu. Valstybių, ypač išsivysčiusių ekonomikų atveju, obligacijos išties yra „apsaugomos“ vien tik vyriausybės reputacija, bet, tarkime, Vokietijos ar kitos stiprios valstybės bankrotas išties yra itin mažai tikėtinas. Vyriausybių obligacijos yra laikomos saugiomis, net „nuobodžiomis“ investicijomis, kuriomis naudojasi net pensijų fondai. Bet kalbant apie verslo obligacijas, čia grąža pastebimai didesnė, neretai dviženklė, o situacija – daug margesnė. Pasitaiko, kad investuotojai visai neturi užtikrinimo priemonių, kartais įkeičiamos tik įmonės akcijos, o įmonė nors ir turi turto, bet jis jau reikšmingai užskolintas kitiems kreditoriams. Tai reiškia tik viena – nevykdant įsipareigojimų investuotojai bus arčiau kreditorių eilės pabaigos. Obligacija savaime gali būti puiki investicija, tačiau minėtas pokalbis priminė, kaip svarbu yra domėtis, analizuoti ir laikas nuo laiko atnaujinti savo investicinius įsitikinimus.
Atstovaujant sutelktinio finansavimo platformai, pagyros šiam instrumentui, visada siūlančiam fiksuotą grąžą bei už paskolą dešimtimis procentų didesnės vertės pirminį turto įkeitimą, skambėtų naiviai. Todėl tik trumpa istorija – vienas mūsų investuotojų neseniai pasidžiaugė, kad bankai pradėjo mokėti geresnes indėlių palūkanas, tad dalį savo portfelio jis perkėlė į konkretų banką. Ir nepraėjus nė mėnesiui, tas pats bankas tapo mūsų klientu, atlikusiu investiciją su 10-11% metinių palūkanų ir turto įkeitimu. Kokybiško turto įkeitimas yra svarbus bet kokiam bankui, tad kodėl juo ne visuomet domisi gyventojai?
Jei investuotojas sąmoningai renkasi nefiksuotos grąžos instrumentą – akcijas, valiutas, kriptoturtą ar žaliavas – galbūt jis ir iš tikrųjų neturi lūkesčio dėl užstato ar pačią investiciją traktuoja kaip užstatą. Žaliavų atveju tokia investicija išties teoriškai turi fizinį pavidalą, tik vargu, ar reali fizinė nafta arba metalai investuotojui yra aktualūs. Bet kai žmonės investuoja į fiksuotos grąžos instrumentą, kuriame nepretenduoja į skolininko pelną, tiek pats įkeistas turtas, tiek rimtas įsigilinimas į jo kokybę man atrodo itin svarbus.
Susijusios naujienos
Pasirengę pradėti
investuoti į NT?
PRADĖTI INVESTUOTI
UAB Trečia diena, valdanti platformą Röntgen, yra licencijuota sutelktinio finansavimo platforma. Platformos veiklą reglamentuoja ES Sutelktinio finansavimo reglamentas, o veiklos priežiūrą įstatymų numatyta tvarka vykdo Lietuvos bankas.