Ar teisūs investuotojantys pigiai ir be užstato?
Martynas Stankevičius, sutelktinio NT finansavimo platformos „Röntgen“ vadovas
Vakarietiškoje kapitalo struktūroje dažniausiai dominuoja keli finansavimo būdai: nuosavas kapitalas, užtikrinta ir neužtikrina privati skola (dar vadinamos senior debt ir junior debt). Tokią pačią įvairovę jau po truputį matome ir Lietuvoje, kas rodo augančią rinkos brandą. Tačiau, gali būti, kad investuojantys be užstato šiandien ne visai teisingai įkainoja savo riziką.
Pastarosiomis savaitėmis Lietuvoje viešai skelbta apie kelias obligacijų emisijas, kur žinomos NT ar gamybos bendrovės skolinasi su 8-10 proc. palūkanomis su antrine hipoteka arba visai be jokių garantijų.
Vadinasi, šiandieninėmis ekonomikos sąlygomis investuotojams patraukliai atrodo 8 proc. pajamingumo obligacijos be jokių užstatų, kai rinkoje yra nemažai kokybiškų investicinių galimybių su 9-11 proc. palūkanomis ir užbaigto, likvidaus būsto pirminiu įkeitimu.
Tad šiandien rinkoje stebime įdomią tendenciją - privati skola su pirmine hipoteka siūlo didesnę grąžą investuotojams nei skola (pvz. obligacijos) su mažesnėmis garantijomis. Ir čia mes “nukrypstame nuo vadovėlio”, kur pagal finansų teoriją neužtikrinta paskola turėtų siūlyti didesnės grąžos galimybes (ir riziką), nei skola su turto įkeitimu.
Kalbant skaičiais, šiandien aukščiausios kokybės bankų finansuojami projektai su pirminiu užstatu skolinasi už 8-9 proc. palūkanas (t.y. 3-5 proc. + Euribor), vidutiniai ar mažiau patirties turintys vystytojai su pirminiu įkeitimu bankuose ar sutelktinio finansavimo platformose gali pasiskolinti už 9-11 proc.
Toliau ekonominė logika diktuotų, kad bankinio lygio vystytojas su antrine hipoteka ar visai be užstatų galėtų skolintis dar 2-3 proc. brangiau (t.y., tarkime, 11-14 proc. rėžyje), o bankinių kriterijų netenkinančio ir pirminės hipotekos nesiūlančio verslo rizikos premijos net nedrįsčiau spėti.
Taigi rizikos premiją investuotojams turėtų mokėti tie verslai, kurie skolinasi be užstato. Nes įkeistas solidus turtas padeda išvengti nuostolių ar bent jau smarkiai juos sumažinti tuo atveju, jei rinkoje realizuotųsi neigiami ekonominiai scenarijai.
Galbūt niekuo neužtikrintas obligacijas besirenkantys investuotojai svarsto, kad investuoti be užstatų siūlantys stambesni verslai yra pernelyg dideli, kad patirtų nesklandumų, t.y. “too big to fail”? Išties, didieji verslai turi tam tikrą “teisę” skolintis pigiau, nes jų patirtis ir veiklos apimtys teoriškai sumažina nesklandumų riziką ir didina pasitikėjimą. Tačiau dideli ekonominiai sukrėtimai panašiai paliestų ir didžiuosius, ir smulkesnius verslus, o investuotojų patirtis sukrėtimų atveju gali būti kardinaliai skirtinga - investavę su užstatu turėtų galimybę atgauti visą ar bent dalį savo investicijos, priešingai nei investavę be užtikrinimo priemonių. Nes pastaraisiais atvejais neretai visą turtą pasiims pagrindinis kreditorius (bankas ar platforma turintys pirminį turto įkeitimą).
Vadinasi, šiandien lieka neatsakytas klausimas ar kažkurie investuotojai už didesnę riziką skolina per pigiai, ar kiti, investuodami su mažesne rizika, uždirba per daug?