2025-12-11
Skaitymo laikas: 4 min.
„Gimiau per anksti“ arba kodėl mūsų tėvų karta nusivylė pensijų kaupimu?
Rasa Beiniūtė, „Röntgen“ ryšių su investuotojais vadovė
Lietuvos banko duomenimis, antros pakopos pensijų fonduose gyventojai vidutiniškai yra sukaupę arti 5 tūkst. Eur – sumą, kuri nė iš tolo nekvepia oria senatve ar skandinaviška gerove. Paradoksalu, bet tokius rezultatus ir atitinkamą nusivylimą lėmė pastarųjų dešimtmečių Lietuvos ekonominė sėkmė, o dabartinė senjorų karta, deja, patiria žemos bazės prakeiksmą.
Viešojoje erdvėje ne kartą diskutuota, kad, vertinant investicinę grąžą, antrosios pensijų pakopos sistema Lietuvoje yra itin patrauklus produktas. Privatūs fondai iš gyventojų atskaičiuojamus kelis atlyginimo procentus iš esmės investuoja į pasaulinius akcijų indeksus ir uždirba solidžią 5-9 proc. metinę grąžą, o valstybė dar prideda paskatinimus, šiuo metu viršijančius 30 Eur kas mėnesį.
Jeigu ne ribotos galimybės bet kada atsiimti pinigus arba anuitetų regimybė, toks produktas investicinių paslaugų rinkoje apskritai sunkiai rastų konkurentų. Tačiau disponavimą lėšomis valstybė sąmoningai riboja siekdama pagrindinio tikslo – finansiškai stabilesnės gyventojų senatvės. Deja, vidutinė 5 tūkst. Eur antroje pakopoje sukaupta suma kone šokiruoja ir neatrodo kaip pasiektas tikslas.
Žinoma, statistiniai vidurkiai slepia begalę realių ir objektyvių scenarijų: didžiulė dalis žmonių, kaupti pradėjo tik nuo 2019 imtos taikyti „aktyvaus įtraukimo“ politikos. Į vidurkius taip pat patenka minimalūs ar jiems artimi atlyginimai, objektyviai neleidžiantys sukaupti reikšmingų sumų, ypač per trumpesnį laiką.
Tačiau net jei vidutines pajamas nuolat uždirbdavęs žmogus sistemoje dalyvavo daugiau kaip 2 dešimtmečius, jo sukaupta suma šiandien tesieks keliolika tūkstančių eurų, galbūt – kiek daugiau nei 20 tūkst. Eur. Negana to, liūto dalį šios sumos bus uždirbę pinigai, investuoti per pastarąjį dešimtmetį.
Bet tam yra akivaizdi, liūdnai-džiugi priežastis: itin maži atlyginimai dutūkstantaisiais ir reikšmingesnis mūsų „praturtėjimas“ tik per pastarąjį dešimtmetį ar net penkmetį. Kitaip tariant, nepaisant sėkmingų akcijų rinkų, nuo tūkstančio litų atlyginimo tuomet atsidėti 10 eurų tiesiog tapo nereikšmingais šiandienos Lietuvoje, baigiančioje pasivyti ES pragyvenimo vidurkį.
Panagrinėkime. Tarkime, vidutinį atlyginimą 2003 m. uždirbęs žmogus pradėjo kaupti kas mėnesį nuskaičiuojant po 2 proc. nuo bruto darbo užmokesčio. Tais metais vidutinis atlyginimas šalyje siekė 1175 litus (340 Eur), tad įnašas į fondus siektų vos nepilnus 7 eurus per mėnesį arba nepilną šimtą per metus. Net jei tą šimtą kelis dešimtmečius nuolat reinvestuosime su 7 proc. metine grąža, kapitalas išaugs bent keletą kartų, bet vis vien bus skaičiuojamas šiandien graudžiai atrodančiais šimtais.
Be abejo, vidutinis atlyginimas ir, atitinkamai, iš jo skiriami keli procentai pensijų fondams, per šį laiką sparčiai augo. Nuo 2003 m. iki 2013 m. vidutinis darbo užmokestis padvigubėjo iki 2300 litų. Tačiau nuo 2013 m. iki šių metų vidurio jis išaugo dar 3,5 karto iki 2390 eurų (nebe litų). Tiesa, skaičius iš dalies koregavo tarp 2018 ir 2019 m. įgyvendinta darbuotojo ir darbdavio mokamų mokesčių skaičiavimo reforma, tačiau ji nepaneigia fakto, kad vidutinis darbo užmokestis tarp 2019 m. ir šiandienos vėl spėjo padvigubėti.
Dar kitaip vertinant, vidutinis Lietuvos atlyginimas, nuo kurio skaičiuojamos įmokos į antrą pakopą, 2003-2025 m. laikotarpiu išaugo 7 kartus, kilo greičiausiai ES ir nuo Europos vidurkio atsilieka nebe keliais kartais, o tik keliomis dešimtimis procentų.
Visa tai reiškia, kad žmonės, pradėję nedidelę savo atlyginimų investuoti į pensijų fondus dar iki pastarojo meto ryškaus Lietuvos „praturtėjimo“, iš dalies tapo jo aukomis. Žinoma, šie pinigai uždirbo nepalyginamai didesnę grąžą nei gulėdami „kojinėje“, tačiau per du dešimtmečius 7 kartus išaugus vidutiniam atlyginimui, tos sumos šiandien tiesiog atrodo graudžiai.
Beje, realia „gerovės valstybe“ dažnai laikomoje Švedijoje nuo 2003 m. vidutiniai atlyginimai išaugo „tik“ apie 85 proc. Tai reiškia, kad šioje šalyje jau prieš du dešimtmečius skiriant 2 proc. nuo algos, šie pinigai ir ypač jų atneštas uždarbis išlieka reikšmingas ir šiandien.
Lietuvai baigiant pasivyti Vakarų Europos pragyvenimo lygį, tolesni vidutinio atlyginimo šuoliai yra menkai tikėtini. Todėl būtent dabar ar, tebūnie, jau prieš 5 ar net 10 metų pradėtas kaupimas ir investavimas įžengė į brandžią, „vakarietišką“ fazę: investuojame bent kelis, o geriausia keliolika procentų savo pajamų, reinvestuojame visą gautą grąžą ir dėl sudėtinių palūkanų efekto per dešimtmečius sukaupiame neįtikėtinai atrodantį kapitalą.
Nesinori spekuliuoti dešimtmečiais į priekį, tačiau bet kuri pensijų fondų ar investicinės grąžos skaičiuoklė parodys, kad investuojami ir reinvestuojami keli procentai iki pensijos virsta šimtais tūkstančių. Arba milijoną viršijančiomis sumomis, jei ateičiai skiriame dar daugiau. Šiandienos senjorų nelaimė yra tai, kad net ir anksti pradėję, jie „nukentėjo“ nuo žaibiško Lietuvos praturtėjimo, todėl investicijų kontekste „gimė per anksti“.
Visgi pradėjus investuoti dabar, Lietuvai iš esmės jau susilyginus su ES pragyvenimo lygiu ir nebesitikint naujų pajamų šuolių, disciplina ir kantrybė mūsų investuotojus apdovanos jau tiek pat, kiek ir Vakarų europiečius. Ir net nesvarbu, pensijų fonde ar kitose investicinėse kryptyse: vien pats investavimas ir nuoseklumas per daugelį metų atneša pavydėtinus rezultatus. Ir tai galioja ne tik jaunimui: jei iki pensijos lieka nebedaug metų, investuojamas ir nuolat reinvestuojamas kapitalas mažų mažiausiai su kaupu aplenks infliaciją.
2025-12-11
Skaitymo laikas: 4 min.
„Gimiau per anksti“ arba kodėl mūsų tėvų karta nusivylė pensijų kaupimu?
Rasa Beiniūtė, „Röntgen“ ryšių su investuotojais vadovė
Lietuvos banko duomenimis, antros pakopos pensijų fonduose gyventojai vidutiniškai yra sukaupę arti 5 tūkst. Eur – sumą, kuri nė iš tolo nekvepia oria senatve ar skandinaviška gerove. Paradoksalu, bet tokius rezultatus ir atitinkamą nusivylimą lėmė pastarųjų dešimtmečių Lietuvos ekonominė sėkmė, o dabartinė senjorų karta, deja, patiria žemos bazės prakeiksmą.
Viešojoje erdvėje ne kartą diskutuota, kad, vertinant investicinę grąžą, antrosios pensijų pakopos sistema Lietuvoje yra itin patrauklus produktas. Privatūs fondai iš gyventojų atskaičiuojamus kelis atlyginimo procentus iš esmės investuoja į pasaulinius akcijų indeksus ir uždirba solidžią 5-9 proc. metinę grąžą, o valstybė dar prideda paskatinimus, šiuo metu viršijančius 30 Eur kas mėnesį.
Jeigu ne ribotos galimybės bet kada atsiimti pinigus arba anuitetų regimybė, toks produktas investicinių paslaugų rinkoje apskritai sunkiai rastų konkurentų. Tačiau disponavimą lėšomis valstybė sąmoningai riboja siekdama pagrindinio tikslo – finansiškai stabilesnės gyventojų senatvės. Deja, vidutinė 5 tūkst. Eur antroje pakopoje sukaupta suma kone šokiruoja ir neatrodo kaip pasiektas tikslas.
Žinoma, statistiniai vidurkiai slepia begalę realių ir objektyvių scenarijų: didžiulė dalis žmonių, kaupti pradėjo tik nuo 2019 imtos taikyti „aktyvaus įtraukimo“ politikos. Į vidurkius taip pat patenka minimalūs ar jiems artimi atlyginimai, objektyviai neleidžiantys sukaupti reikšmingų sumų, ypač per trumpesnį laiką.
Tačiau net jei vidutines pajamas nuolat uždirbdavęs žmogus sistemoje dalyvavo daugiau kaip 2 dešimtmečius, jo sukaupta suma šiandien tesieks keliolika tūkstančių eurų, galbūt – kiek daugiau nei 20 tūkst. Eur. Negana to, liūto dalį šios sumos bus uždirbę pinigai, investuoti per pastarąjį dešimtmetį.
Bet tam yra akivaizdi, liūdnai-džiugi priežastis: itin maži atlyginimai dutūkstantaisiais ir reikšmingesnis mūsų „praturtėjimas“ tik per pastarąjį dešimtmetį ar net penkmetį. Kitaip tariant, nepaisant sėkmingų akcijų rinkų, nuo tūkstančio litų atlyginimo tuomet atsidėti 10 eurų tiesiog tapo nereikšmingais šiandienos Lietuvoje, baigiančioje pasivyti ES pragyvenimo vidurkį.
Panagrinėkime. Tarkime, vidutinį atlyginimą 2003 m. uždirbęs žmogus pradėjo kaupti kas mėnesį nuskaičiuojant po 2 proc. nuo bruto darbo užmokesčio. Tais metais vidutinis atlyginimas šalyje siekė 1175 litus (340 Eur), tad įnašas į fondus siektų vos nepilnus 7 eurus per mėnesį arba nepilną šimtą per metus. Net jei tą šimtą kelis dešimtmečius nuolat reinvestuosime su 7 proc. metine grąža, kapitalas išaugs bent keletą kartų, bet vis vien bus skaičiuojamas šiandien graudžiai atrodančiais šimtais.
Be abejo, vidutinis atlyginimas ir, atitinkamai, iš jo skiriami keli procentai pensijų fondams, per šį laiką sparčiai augo. Nuo 2003 m. iki 2013 m. vidutinis darbo užmokestis padvigubėjo iki 2300 litų. Tačiau nuo 2013 m. iki šių metų vidurio jis išaugo dar 3,5 karto iki 2390 eurų (nebe litų). Tiesa, skaičius iš dalies koregavo tarp 2018 ir 2019 m. įgyvendinta darbuotojo ir darbdavio mokamų mokesčių skaičiavimo reforma, tačiau ji nepaneigia fakto, kad vidutinis darbo užmokestis tarp 2019 m. ir šiandienos vėl spėjo padvigubėti.
Dar kitaip vertinant, vidutinis Lietuvos atlyginimas, nuo kurio skaičiuojamos įmokos į antrą pakopą, 2003-2025 m. laikotarpiu išaugo 7 kartus, kilo greičiausiai ES ir nuo Europos vidurkio atsilieka nebe keliais kartais, o tik keliomis dešimtimis procentų.
Visa tai reiškia, kad žmonės, pradėję nedidelę savo atlyginimų investuoti į pensijų fondus dar iki pastarojo meto ryškaus Lietuvos „praturtėjimo“, iš dalies tapo jo aukomis. Žinoma, šie pinigai uždirbo nepalyginamai didesnę grąžą nei gulėdami „kojinėje“, tačiau per du dešimtmečius 7 kartus išaugus vidutiniam atlyginimui, tos sumos šiandien tiesiog atrodo graudžiai.
Beje, realia „gerovės valstybe“ dažnai laikomoje Švedijoje nuo 2003 m. vidutiniai atlyginimai išaugo „tik“ apie 85 proc. Tai reiškia, kad šioje šalyje jau prieš du dešimtmečius skiriant 2 proc. nuo algos, šie pinigai ir ypač jų atneštas uždarbis išlieka reikšmingas ir šiandien.
Lietuvai baigiant pasivyti Vakarų Europos pragyvenimo lygį, tolesni vidutinio atlyginimo šuoliai yra menkai tikėtini. Todėl būtent dabar ar, tebūnie, jau prieš 5 ar net 10 metų pradėtas kaupimas ir investavimas įžengė į brandžią, „vakarietišką“ fazę: investuojame bent kelis, o geriausia keliolika procentų savo pajamų, reinvestuojame visą gautą grąžą ir dėl sudėtinių palūkanų efekto per dešimtmečius sukaupiame neįtikėtinai atrodantį kapitalą.
Nesinori spekuliuoti dešimtmečiais į priekį, tačiau bet kuri pensijų fondų ar investicinės grąžos skaičiuoklė parodys, kad investuojami ir reinvestuojami keli procentai iki pensijos virsta šimtais tūkstančių. Arba milijoną viršijančiomis sumomis, jei ateičiai skiriame dar daugiau. Šiandienos senjorų nelaimė yra tai, kad net ir anksti pradėję, jie „nukentėjo“ nuo žaibiško Lietuvos praturtėjimo, todėl investicijų kontekste „gimė per anksti“.
Visgi pradėjus investuoti dabar, Lietuvai iš esmės jau susilyginus su ES pragyvenimo lygiu ir nebesitikint naujų pajamų šuolių, disciplina ir kantrybė mūsų investuotojus apdovanos jau tiek pat, kiek ir Vakarų europiečius. Ir net nesvarbu, pensijų fonde ar kitose investicinėse kryptyse: vien pats investavimas ir nuoseklumas per daugelį metų atneša pavydėtinus rezultatus. Ir tai galioja ne tik jaunimui: jei iki pensijos lieka nebedaug metų, investuojamas ir nuolat reinvestuojamas kapitalas mažų mažiausiai su kaupu aplenks infliaciją.
Susijusios naujienos
Pasirengę pradėti investuoti ir
turėti užstatą savo investicijoms?
PRADĖTI INVESTUOTI
© 2026 Röntgen. Visos teisės saugomos.
UAB „Trečia diena“ valdanti platformą „Röntgen“, yra licencijuota sutelktinio finansavimo platforma. Platformos veiklą reglamentuoja ES Sutelktinio finansavimo reglamentas, o veiklos priežiūrą įstatymų numatyta tvarka vykdo Lietuvos bankas.
UAB „Trečia diena“ valdanti platformą „Röntgen“, yra licencijuota sutelktinio finansavimo platforma. Platformos veiklą reglamentuoja ES Sutelktinio finansavimo reglamentas, o veiklos priežiūrą įstatymų numatyta tvarka vykdo Lietuvos bankas.